švelnybė

švelnýbė sf. (1) DŽ, švelnỹbė (2) NdŽ 1. nepaprastas minkštumas, švelnumas: Baisi švelnýbė tų vilnų! Pc. Grįžtelėjau į pagalvę: kiekviena jos pakulinio užvalkto raukšlelė, kiekvienas prasišovęs plunksnos spaiglys atrodė kaip pasakiška švelnybė, neatlaikomai traukė artyn J.Balt. 2. švelni, maloni nuotaika, švelnumas: Tą patį [Getės] eilėraštį dar kartą 1903 m. vertė M. Dagilėlis, naudodamas išbandytą liaudies deminutyvų stilistiką, suteikusią tekstui raminančios švelnybės rš. 3. perdėtas meilumas, lipšnumas, perdėtai švelnus poelgis, žodis: Savo švelnybėmis ir meilumais įkyrėjo prš. 4. scom. nepaprasto švelnumo žmogus: Iš kitos pusės sėdėjo kita švelnybė, sena jo bičiulė sp.